Tragiški įvykiai

Mūsų valstybės istorijoje yra datų, užimančių ypatingą vietą tautos atmintyje.

Tai sausio 20-osios tragedija ir Chodžaly genocidas.

1990 m. sausio 20 d. – tai herojiškas mūsų tautos kovos už laisvę puslapis

1990 m. sausio 20 d. – tai diena, įėjusi į istoriją kaip kovos už laisvę ir Azerbaidžano teritorinį vientisumą diena, simbolizuojanti šios kovos herojiškumą. Sovietų armijos kovinių dalinių išvedimas prieš žmonių minią, susirinkusią Baku gatvėse ir aikštėse protestuojant prieš agresyvius Armėnijos, kuri kėlė teritorines pretenzijas mūsų šaliai, veiksmus ir prieš apsaugą, kurią šiai šaliai suteikė buvusios SSRS vyriausybė, sukėlė precedento neturinčią tragediją Azerbaidžane. Tomis baisiomis dienomis narsūs mūsų Tėvynės sūnūs ir dukterys, kuriems jų šalies laisvė, garbė ir orumas buvo svarbiau už viską, paaukojo savo gyvybes ir pasiekė kankinystės viršūnę. Sausio 20-osios tragedija, atnešusi didžiulių praradimų ir atėmusi nekaltų žmonių gyvybių, parodė kovingą mūsų tautos dvasią, nepalenkiamumą ir išdidumą – ji negalėjo taikstytis su Gorbačiovo vadovaujamos nusikalstamos imperijos vyriausybės politika, klastingai pasikėsinusia į Azerbaidžano laisvę ir nepriklausomybę. Jų dėka iškovojome nepriklausomybę, apie kurią ilgai svajojome, ir mūsų šalis tapo savarankiška.

Nuo tų kruvinų dienų praėjo jau daug metų, bet mūsų tauta gerai atsimeną tą baisią naktį ir išreiškia gilią panieką žmonėms, atsakingiems už šią tragediją. Mūsų valstybė kiekvienų metų sausio 20 dieną plačiai mini įvykusią tragediją, o ši data įamžinta tautos atmintyje kaip Tautos gedulo diena.

Chodžaly genocidas

1992 metais, naktį iš vasario 25 į 26 d., Armėnijos ginkluotosios pajėgos, padedamos buvusios Sovietų Sąjungos pulko Nr. 366 sunkiosios ginkluotės ir pėstininkų, užėmė Chodžaly miestą.

Prieš miesto puolimą, vasario 25 d. vakarą, jis buvo masiškai apšaudytas artilerijos ir sunkiosios karinės ginkluotės.

Dėl to mieste kilo gaisras, o penktą valandą ryto degė visas miestas. Mieste likę gyventojai (maždaug 2500 žmonių) buvo priversti palikti savo namus tikėdamiesi pabėgti į Agdamą – artimiausią rajono centrą, daugiausiai apgyvendintą azerbaidžaniečių.

Bet šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Pėstininkų pulko padedamos Armėnijos ginkluotosios pajėgos sunaikino Chodžaly miestą ir ypač žiauriai išžudė taikius gyventojus. Dėl šių veiksmų:

Buvo nužudyta 613 žmonių, iš jų:

63 vaikai

106 moterys

70 senyvo amžiaus žmonių

8 šeimos buvo išžudytos visos

25 vaikai neteko abiejų tėvų

130 vaikai neteko vieno iš tėvų

487 žmonės buvo sužeisti

1275 žmonės buvo paimti įkaitais

150 žmonių dingo be žinios

Valstybiniam ir privačiam turtui padaryta žala vertinama 5 milijardais rublių (1992-04-01 kainomis)

Šie skaičiai apibūdina kruviniausią Kalnų Karabacho konflikto tragediją; šis konfliktas prasidėjo 1988 m. vasarį, kai Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominėje srityje gyvenantys etniniai armėnai iškėlė neteisėtus reikalavimus prisijungti prie Armėnijos SSR, šie reikalavimai buvo provokuojami tiesiogiai remiant Armėnijos SSR valdantiesiems sluoksniams ir tyliai palaikant Sovietų Sąjungos valdžiai.

Chodžaly patyrė blokadą nuo 1991 m. spalio. Spalio 30 d. buvo atkirsti sausumos keliai, ir pasiekti miestą buvo įmanoma tik malūnsparniais. Paskutinis civilinis malūnsparnis atvyko į Chodžaly sausio 28 dieną, o kai civilinis malūnsparnis buvo numuštas virš Šušos miesto ir žuvo 40 žmonių, susisiekimas malūnsparniais taip pat buvo nutrauktas. Nuo sausio 2 d. mieste nebuvo elektros. Miestas toliau gyvavo tik dėl jo gyventojų drąsos ir gynėjų didvyriškumo. Miesto gynybą organizavo vietinės gynybos pajėgos, milicija ir nacionalinės armijos kovotojai, daugiausia ginkluoti automatiniais ginklais.

Antroje vasario pusėje Chodžaly buvo apsuptas Armėnijos pajėgų ir kasdien apšaudomas artilerijos ir sunkiosios karinės įrangos, Armėnijos kariuomenė vykdė antpuolius.

Pasiruošimas Chodžaly puolimui prasidėjo vasario 25 d. vakarą, kai pulko Nr. 366 karinė įranga buvo dislokuota aplink miestą. Miesto puolimas prasidėjo po 2 valandų šaudymo iš tankų ir šarvuotųjų transporto priemonių, buvo naudojamos raketos „Alazan“. Chodžaly buvo atkirstas iš trijų pusių, tad žmonės mėgino pabėgti Askerano kryptimi. Bet netrukus jie suprato, kad tai buvo pražūtingi spąstai. Netoli Nachčivaniko kaimo Armėnijos ginkluotosios pajėgos atidengė ugnį į beginklius žmones. Būtent čia, Askerano-Nachčivaniko lomoje, Armėnijos ginkluotųjų pajėgų žiaurumo aukomis tapo daugybė vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių, sušalusių ir nusilpusių miškuose ir kalnų perėjų sniege.

Šie įvykiai įvyko tada, kai Irano Islamo Respublikos užsienio reikalų ministras Ali Akbar Vilayati lankėsi regione vykdydamas tarpininko misiją. Vasario 25 d. jis susitiko su Azerbaidžano lyderiais Baku mieste, vasario 27 d. ketino vykti į Karabachą, o tada į Armėniją. Dėl šio vizito abi konflikto pusės buvo sutarusios nutraukti ugnį nuo vasario 27 d. iki kovo 1 d., bet Armėnijos pusė šio susitarimo nepaisė. Taip jau buvo nutikę vasario 12 d., kai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misija atvyko į Karabachą siekdama susipažinti su situacija konflikto zonoje ir analizuoti jos sprendimo galimybes, o tada turėjo vykti į Jerevaną ir Baku. Būtent vasario 12 d. Armėnijos ekstremistai užgrobė Malibeilio ir Guščularo kaimus Šušos rajone ir visiškai juos sugriovė bei sudegino. Vien Malibeilio kaime maždaug 50 žmonių buvo nužudyta, sužeista ir paimta įkaitais.

Tomis dienomis Azerbaidžano pajėgos negalėjo prasiveržti ir padėti Chodžaly gyventojams, nebuvo galimybės ir išvežti žuvusiųjų kūnus. Tuo pačiu metu Armėnijos specialiųjų pajėgų grupės baltais maskuojamaisiais apsiaustais iš malūnsparnių ieškojo žmonių miškuose, iš miškų išėjusios grupelės buvo sušaudytos arba paimtos įkaitais ir kankinamos.

Vasario 28 d. vietos žurnalistų grupei pavyko dviem malūnsparniais pasiekti azerbaidžaniečių žudynių vietą. Baisus vaizdas pribloškė visus – laukas buvo nuklotas nužudytųjų kūnais. Nepaisant antrojo malūnsparnio palydos, jiems pavyko išgabenti tik 4 kūnus, nes malūnsparnius apšaudė armėnų kovotojai. Kovo 1 dieną, kai į šią vietą galėjo atvykti grupė užsienio ir vietos žurnalistų, vaizdas, kurį jie išvydo, buvo dar siaubingesnis. Žuvusiųjų kūnai buvo suluošinti. Daugelis jų turėjo šautines žaizdas galvoje, tai rodė, kad sužeistieji buvo pribaigti. Medikams apžiūrėjus kūnus, buvo nustatyta, kad jiems buvo nulupta galvos oda, nupjautos ausys ir kitos kūno dalys, išplėštos akys, nukirstos galūnės, aptikta daug šautinių žaizdų, daug jų buvo sutraiškyti sunkiųjų mašinų.

Užsienio laikraščiai tomis dienomis rašė:

Žurnalas „Crual L'Eveneman“ (Paryžius), 1992 m. kovo 25 d.: „Armėnai užpuolė Chodžaly rajoną. Visas pasaulis išvydo sudarkytus nužudytųjų kūnus. Azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstančius nužudytų žmonių.“

Laikraštis „Sunday Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 1 d.: „Armėnijos kareiviai sunaikino šimtus šeimų“.

Laikraštis „Financial Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 9 d.: „…Armėnai sušaudė pabėgėlių koloną, bėgusią į Agdamą. Azerbaidžaniečiai suskaičiavo maždaug 1200 aukų…

… Fotoreporteris iš Libano patvirtino, kad turtinga dašnakų bendruomenė jų šalyje siunčia ginklus ir žmones į Karabachą.“

Laikraštis „Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 4 d.: „…Daug žmonių buvo suluošinti, vienos mažos mergaitės buvo likusi tik galva.“

Laikraštis „Izvestija“ (Maskva), 1992 m. kovo 4 d.: „…Vaizdo kameros įraše matėsi vaikai su nupjautomis ausimis. Vienai senai moteriai buvo nupjauta pusė veido. Vyrams buvo nulupta galvos oda …“.

„Financial Times“, 1992 m. kovo 14 d.: „Generolas Poliakovas sakė, kad 103 kariškiai armėnai iš pulko Nr. 366 liko Kalnų Karabache.“

Laikraštis „Le Monde“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „… Užsienio žurnalistai Agdame tarp nužudytų žmonių matė moteris ir tris vaikus nulupta galvos oda ir nuplėštais nagais. Tai ne Azerbaidžano propaganda, tai tikrovė.“

Laikraštis „Izvestija“, 1992 m. kovo 13 d.:

„Majoras Leonidas Kravecas: „Ant kalvos mačiau maždaug šimtą negyvų žmonių. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur gulėjo moterų, vaikų ir senyvo amžiaus žmonių kūnai, nužudyti ypač žiauriai.“

Žurnalas „Valer actuel“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „…Šiame „autonominiame regione“ Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir žmonės iš Artimųjų Rytų turi moderniausią karinę įrangą, įskaitant malūnsparnius. ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) turi karines bazes ir amunicijos sandėlius Sirijoje ir Libane. Armėnai naikino Karabacho azerbaidžaniečius ir vykdė kruvinas žudynes daugiau nei 100 musulmoniškų kaimų.“

Britų televizijos kompanijos „Funt man news“ žurnalistas R. Patrick, kuris lankėsi tragedijos vietoje: „Viešoji nuomonė negali pateisinti Chodžaly įvykdyto nusikaltimo“.

Iš „Human Rights Watch“ „Memorial“ centro ataskaitos

„Chodžaly

…Nuo 1991 m. rudens Chodžaly buvo praktiškai užblokuotas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, o iš Kalnų Karabacho pasitraukus vidaus daliniams, prasidėjo visapusiška Chodžaly blokada. Nuo 1992 m. sausio buvo nutrauktas elektros tiekimas į Chodžaly. Dalis gyventojų paliko miestą, bet nepaisant pakartotinių Chodžaly miesto vykdomosios valdžios vadovo Elmano Mamadovo prašymų, visiška taikių gyventojų evakuacija nebuvo organizuojama.

Vasario 25 d. Armėnijos ginkluoti daliniai pradėjo Chodžaly puolimą.

Arcacho nacionalinės išlaisvinimo armijos daliniai dalyvavo puolime pasitelkę šarvuotą įrangą – šarvuotas pėstininkų transporto priemones, kovines mašinas ir tankus.

Chodžaly apšaudymas iš artilerijos prasidėjo vasario 25 d., maždaug 11 val. vakaro. Visų pirma buvo sunaikintos kareivinės gyvenamuosiuose rajonuose ir saugos postai. Pėstininkų daliniai įžengė į miestą vasario 26 d. rytą, nuo 1.00 iki 4.00 val.

Galutinai pasipriešinimas buvo palaužtas 7 val. ryto.

Dėl miesto apšaudymo puolimo metu Chodžaly teritorijoje buvo nužudytas nežinomas skaičius taikių gyventojų.

60 žmonių, pabėgusių iš Chodžaly miesto puolimo metu, buvo apklausti „Memorial“ stebėtojų Agdame ir Baku. Tik vienas iš visų apklaustų žmonių teigė žinojęs apie „laisvo koridoriaus“ egzistavimą.

Pabėgėliai, bandę pabėgti „laisvu koridoriumi“ su Agdamo rajonu Azerbaidžane besiribojančioje teritorijoje, buvo šaudomi, todėl daug žmonių žuvo.

Miestą užėmus Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms, jame buvo likę maždaug 300 taikių gyventojų, įskaitant 86 turkus-mešketus.

Remiantis iš abiejų pusių gauta informacija, daugiau nei 700 Chodžaly gyventojų, paimtų belaisviais mieste ir pakeliui į Agdamą, buvo perduoti Azerbaidžanu 1992 m. kovo 23 d. Tarp jų daugiausia buvo moterų ir vaikų.

Chodžaly gyventojai, kuriems pavyko pabėgti, negalėjo pasiimti net ir pačių būtiniausių savo daiktų. Gyventojai, paimti į nelaisvę Armėnijos ginkluotų formuočių narių, taip pat neturėjo galimybės pasiimti savo nuosavybės.

„Human Rights Watch“ centro „Memorial“ stebėtojai tapo atviro ir nevaržomo plėšikavimo mieste liudytojais. Chodžaly gyventojų paliktą turtą iš miesto išgabeno Chankendi (Stepanakerto) ir kaimyninių gyvenviečių gyventojai. Ant daugelio namų vartų buvo užrašyti naujųjų savininkų vardai.

Azerbaidžano Milli Medžlisas (Parlamentas) paskelbė vasario 26 d. „Chodžaly genocido diena“. Kiekvienų metų vasario 26 d., 5 valandą ryto, Azerbaidžano žmonės pagerbia Chodžaly aukų atminimą tylos minute.

Chodžaly gyventojai tapo pabėgėliais ir rado laikiną prieglobstį 48 Azerbaidžano rajonuose, jie laukia Kalnų Karabacho konflikto sprendimo, Armėnijos agresijos prieš Azerbaidžaną pabaigos ir valstybės teritorinio vientisumo atkūrimo. Jie prašo pasaulio žmonių, valstybių ir tarptautinių organizacijų apginti tiesą ir teisingumą, pasmerkti terorizmo veiksmus ir Chodžaly įvykdytą etninį valymą.

Chodžaly tragedijos kaltininkai – organizatoriai ir vykdytojai – turi sulaukti pelnytos bausmės. Joks nusikaltimas negali likti nenubaustas. XX amžiuje yra daug kruvinų puslapių, įėjusių į genocido ir etninio valymo istoriją. Tarp jų Chodžaly yra viena baisiausių tragedijų. Visi šio baisaus nusikaltimo kaltininkai dabar atsakingi tik savo sąžinei, bet ateis diena, kai jie turės atsakyti už viską istorijos teisme.

Kovo 31 d. – Azerbaidžaniečių genocido diena

1998 metais Azerbaidžano Respublikos Prezidentas priėmė įsaką dėl kovo 31 d. paskelbimo azerbaidžaniečių genocido diena. Šis įsakas rodo, kad tauta prisimena Azerbaidžanui ir azerbaidžaniečiams tragiškus praėjusio amžiaus įvykius. Šokiruojančios masinės žudynės, represijos, azerbaidžaniečių trėmimas iš jų gimtųjų kraštų yra tragiški XX a. pasaulio istorijos puslapiai. Šioje tragiškoje Azerbaidžano tautos istorijoje palikti ryškūs armėnų nacionalizmo, kliedinčio apie „Didžiosios Armėnijos“ sukūrimą, ženklai.

Šiame svarbiame dokumente pirmą kartą mūsų istorijoje buvo tikraisiais vardais įvardytos masinės žudynės – azerbaidžaniečių genocidas, vykdytas su ypatingu žiaurumu po smurtinio Azerbaidžano padalijimo, atskleistos šaknys etninio priešiškumo politikos, vykdytos visame Pietų Kaukaze prieš gyventojus azerbaidžaniečius 1905–1907, 1918–1920, 1948–1953 ir 1988–1993 m. Armėnijos nacionalistų ir juos rėmusių reakcingų didžiųjų valstybių, bei pateiktas politinis įvertinimas pražūtingos prieš Azerbaidžaną nukreiptų jėgų politikos, kuri pagrindiniu būdu „Didžiosios Armėnijos“ chimerai įgyvendinti laikė azerbaidžaniečių – visą istorinį laikotarpį gyvenusių šiose teritorijose – naikinimą ir deportacijas, jų istorijos ir kultūros paminklų griovimą ir vietovardžių keitimą.

Dešimčių tūkstančių armėnų perkėlimas į Azerbaidžaną sudarius Gulistano ir Turkmenčajaus taikos sutartis įteisino caristinės Rusijos vykdytą Azerbaidžano okupaciją bei suteikė jiems didesnių teisių ir privilegijų nei vietos gyventojams remiantis religija, taip siekiant bet kokiomis priemonėmis išstumti azerbaidžaniečius ir pakeisti juos sąjungininkais rusais ir armėnais. Šis procesas suintensyvėjo prasidėjus armėnų nacionalistų partijų Dašnakcutiun ir Gnčak veiklai bei nacionalistiniams šūkiams suvienijus armėnų fanatikų mases. 1905 metais prasidėjus pirmajai revoliucijai Rusijoje, organizuoti ginkluoti armėnų būriai pirmieji Kaukaze ėmėsi vykdyti genocidą etniniu pagrindu. 1905–1907 m. jie įvykdė pirmąsias masines azerbaidžaniečių žudynes Baku, Tbilisyje, Jerevane, Nachičevanėje, Gendžėje, Karabache, Zangezure, ypač žiauriai degino miestus ir kaimus, žudė vaikus, moteris ir senukus. Vien Šušos, Džavanširo, Džabrailo ir Zangezuro rajonuose šiuo laikotarpiu su žeme buvo sulyginti 75 azerbaidžaniečių kaimai, o Jerevano ir Gendžės provincijose visiškai sunaikinta ir nusiaubta daugiau nei 200 gyvenviečių. Dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių, kuriems pavyko pabėgti nuo armėnų žiaurumo, buvo priversti palikti gimtuosius kraštus. Taip prasidėjo žeminanti išvarymo iš savo žemių tradicija, kuri greitai pasieks vieną amžių.

Genocido politika, armėnų vykdoma prieš azerbaidžaniečius, įgavo platesnį mastą 1918 metais, kai žlugo centrinė carinės Rusijos vyriausybė ir buvusi imperija paskutines savo dienas gyvavo anarchijos ir savivalės sąlygomis. Šiuo laikotarpiu genocidas buvo geriau organizuotas, žiauresnis ir negailestingesnis. Vien 1918 m. kovo–balandžio mėnesiais Baku, Šamachoje, Guboje, Mugane ir Lenkoranėje armėnai nužudė daugiau nei 50 tūkstančių azerbaidžaniečių, sugriovė jų namus ir išvarė iš gimtosios jų žemės. Vien Baku be gailesčio nužudyta 30 tūkstančių mūsų tautiečių, Šamachos rajone sunaikinti 58 kaimai, nužudyta maždaug 7 tūkstančiai žmonių, įskaitant 1653 moteris ir 965 vaikus. 122 musulmoniški kaimai buvo sulyginti su žeme Gubos rajone, daugiau nei 150 azerbaidžaniečių kaimų sunaikinta Karabacho aukštumų dalyje, 115 kaimų Zangezuro rajone, o žiaurus smurtas buvo vykdomas prieš visus gyventojus, neskirstant jų pagal lytį ir amžių. 211 azerbaidžaniečių kaimų buvo sugriauta, sudeginta ir išplėšta Jerevano provincijoje, 92 – Karso apskrityje. Viename iš daugelio Jerevano azerbaidžaniečių kreipimųsi nurodoma, kad 88 kaimai buvo sugriauti, 1920 buvo sudeginta, 132 tūkstančiai žmonių buvo nužudyta šiame istoriniame mieste. Dėl Armėnijos dalinių žiaurumo ir „Armėnijos be turkų“ politikos, vykdytos valdant dašnakams, azerbaidžaniečių skaičius Jerevano rajone sumažėjo nuo 375 tūkstančių 1916 metais iki 70 tūkstančių 1922 metais. Vykdydami genocidą ir plataus masto etninį valymą armėnų nacionalistai per šį trumpą laiką beveik pasiekė savo tikslo.

Kadangi genocido nusikaltimai liko nenubausti ir nebuvo jokio politinio ar teisinio jų įvertinimo, dar kartą su nežmoniška jų atžvilgiu vykdyta politika azerbaidžaniečiai susidūrė sovietiniu laikotarpiu. Akivaizdus šios kruopščiai suplanuotos ir gėdingos politikos pavyzdys yra Armėnijos SSR teritorijoje gyvenusių azerbaidžaniečių likimas. Dėl nepaskelbtų „deportacijų“ ir trėmimų 1948–1953 m. bei 1988–1989 m. maždaug pusė milijono azerbaidžaniečių buvo išvaryti iš Armėnijos SSR, o visas jų turtas buvo atimtas.

Dėl šių veiksmų tik XX amžiuje daugiau nei 2 milijonai azerbaidžaniečių patyrė genocido politiką, vykdomą Armėnijos nacionalistų bei jiems už nugarų stovinčių rėmėjų. Galima teigti, kad Azerbaidžane neliko nė vienos šeimos, nenukentėjusios nuo armėnų nacionalizmo.