Garabagh problema

Tie baisūs įvykiai turi sulaukti
politinio ir teisinio įvertinimo
kaip nusikaltimas prieš visą žmoniją.

Heidaras Alijevas

Karabachas – vienas senųjų Azerbaidžano regionų. Šios neatskiriamos Azerbaidžano dalies pavadinimą sudaro du azerbaidžaniečių kalbos žodžiai: „gara“ (juodas) ir „bag“ (sodas). Šių dviejų žodžių junginys toks pat senas kaip ir azerbaidžaniečių tauta. Jų asociacija su konkrečia Azerbaidžano dalimi žinoma visame pasaulyje. Žodis „Karabachas“, azerbaidžaniečių suteiktas gimtosios jų žemės daliai, pirmą kartą panaudotas prieš 1300 metų (VII amžiuje). Iš pradžių pavadinimas „Karabachas“ buvo vartojamas kaip istorinė ir geografinė sąvoka, bet vėliau pradėtas taikyti didesnei geografinei sričiai. Beje, tai būdinga Azerbaidžanui: Nachičevanės miestas – Nachičevanės regionas, Šekio miestas – Šekio regionas, Gendžės miestas – Gendžės regionas, Lenkoranės miestas – Lenkoranės regionas ir t. t.

Toliau pateikiama trumpa istorinė apžvalga.

Albanija, susikūrusi kartu su Atropatena, gyvavo IV–VIII amžiais prieš mūsų erą ir atliko labai svarbų vaidmenį Azerbaidžano istorijoje beveik 1200 metų. Albanija aprėpė visą Karabacho teritoriją ir darė viską, kas įmanoma, kad išlaikytų šį regioną savo rankose; išskyrus kelias išimtis, jai pavyko to pasiekti. Taigi Karabachas priklausė azerbaidžaniečių Albanijos valstybei, čia gyvenusios etninės bendruomenės – učiai, sovdėjai, kargarai ir kitos – buvo albanų gentys.

Valdant Chorezmšachui Dželaledinui, kuris sunaikino pirmojo mongolų įsiveržimo (1220–1222 m.) nusilpnintą Atabėjų valstybę, jam priklausė ir Karabachas (1225–1231 m.).

Antrojo mongolų įsiveržimo ir Azerbaidžano užėmimo laikotarpiu (1231–1239 m.) Karabachas, kaip ir kitos Azerbaidžano žemės, priklauso mongolų chanatui (1239–1256 m.), o vėliau – Ilchanidų valstybei (1256–1357 m.). Informacijos apie šį Karabacho istorijos puslapį turimą daug daugiau.

Šią realybę atspindėjusi Kurekčajaus sutartis yra patikimiausias dokumentas, įrodantis, kad Karabachas, įskaitant kalnuotas jos dalis, priklauso Azerbaidžanui.

Vykstant Rusijos ir Irano karams (1804–1813 m., 1826–1828 m.), Rusijos ir Turkijos karams (1806–1812 m., 1828–1829 m.) ir ypač po Turkmenčajaus (1828 m.) ir Adirnos (1829 m.) sutarčių, kurios užbaigė Albanijos gyventojų armėnizaciją, vyko masinis armėnų persikėlimas iš Irano ir Otomanų imperijos į Karabachą ir kitus Azerbaidžano regionus. Albanijoje katalikybė buvo uždrausta 1836 m. Vadinti šiuos gyventojus armėnais galime tik po to.

1828 m. vasario 10 d. pasirašytoje Turkmenčajaus sutartyje armėnų persikėlimas aprašomas 15 straipsnyje.

Iš 15 straipsnio: „Jo Didenybė Šachas skiria dovanas Azerbaidžanu vadinamo regiono gyventojams ir pareigūnams… Be to, jis suteikia vienerius metus, per kuriuos šeimos gali laisvai persikelti iš Irano į Maskvos valdomas žemes ir vežtis kilnojamąjį savo turtą be jokių rinkliavų ir mokesčių bei jį parduoti. Be to, šeimoms suteikiami penkeri metai, per kuriuos jos gali parduoti arba savanoriškai padovanoti savo nekilnojamąjį turtą.“

Jerevane ir Nachičevanėje buvo steigiami perkėlimo komitetai, turėję organizuoti armėnų persikėlimą. Perkeltiems asmenims buvo suteikta svarbių privilegijų: jie buvo atleisti nuo mokesčių ir rinkliavų šešerius metus. Be to, jie gavo išmokas iš Irano sumokėtos kompensacijos.

Taip armėnų perskėlimas pakeitė pirmiau nurodytų regionų etninę sudėtį. Istorinis neteisingumas buvo įvykdytas sukuriant Kalnų Karabacho autonominę provinciją 1923 m., kai kalnų ir lygumų dalys buvo dirbtinai atskirtos.

Pirmieji daug metų formavęsi aneksijos (vadinamojo „susivienijimo“) metmenys įgijo pavidalą per masinius neramumus Jerevane 1987 m. rudenį, kai buvo atvirai išreikšti reikalavimai perduoti KKAP (Kalnų Karabacho autonominę provinciją) Armėnijos Sovietinei Socialistinei Respublikai. Šiame kontekste konfliktas pamažu peraugo į incidentų etapą. Procesas turėjo savo vidinę dinamiką: ją buvo galima atpažinti iš spartos įvykių, kurių logiška baigtis buvo kraujo praliejimas ir tragedija daugybei žmonių, kuriems teritorinės ekspansijos mintis buvo svetima.

Armėnijos etnokratų veiklą palaikė akademikas A. Aganbekianas savo skandalingame interviu laikraščiui „L’Humanité“ 1987 m. lapkritį. Tai tapo lemtingu ženklu, parodžiusiu, kad dalis armėnų kilmės sovietinio elito atvirai ignoravo oficialias tautų sambūvio normas Sovietų Sąjungoje. Knyga „Očiag“, parašyta etnokrato Z. Balajano ir 1985 m. išleista Armėnijoje armėnų ir rusų kalbomis buvo pasmerkta visuomenės, bet Aganbekiano teiginiai atvėrė kelią sistemingiems veiksmams ir pareiškimams.

1987 m. lapkritį konfliktas įgijo masinį pobūdį: prasidėjo kampanija, kurios tikslas buvo išvaryti azerbaidžaniečius iš Kapano rajono Armėnijos Sovietinėje Socialistinėje Respublikoje. Pirmą kartą po 1920 m. Pietų Kaukaze nekalti žmonės patyrė kančias dėl savo etninės kilmės. 1988 m. sausio pabaigoje Kapano regione neliko nė vieno azerbaidžaniečio. 1988 m. lapkritį ir gruodį toks pats likimas ištiko ir azerbaidžaniečius, gyvenusius kituose Armėnijos regionuose. Taip prasidėjo masinė žmonių migracija, vykusi 1988–1990 metais abiem kryptimis – azerbaidžaniečiai kėlėsi į Azerbaidžaną, o armėnai vyko į Armėniją. Tokiu būdu drastiškai nyko etniniu požiūriu spalvinga panorama, praeityje leidusi kalbėti apie abipusę įtaką gyvenimo būdui ir kultūrai.

SSRS žlugimą 1991 m. pabaigoje lydėjo geopolitinės situacijos posovietinėje erdvėje pasikeitimas. Armėnija faktiškai pradėjo atvirą ir neteisingą karą prieš Azerbaidžaną. Armėnijos kariniai daliniai, pažeisdami Azerbaidžano sienas, įžengė į Karabachą ir kartu su Aukštutinio Karabacho separatistais armėnais užėmė azerbaidžaniečių žemes. Prasidėjo azerbaidžaniečių gyvenviečių Kalnų Karabache užėmimas. 1992 m. sausio 15 d. buvo užimtas Kerkidžahano kaimas, vasario 10 d. – Malibeilio ir Guščularo kaimai, bejėgiai gyventojai buvo žudomi ir žalojami, o žiedas aplinkui Chodžaly ir Šušą veržėsi.

Tragiškiausias įvykis visoje šiuolaikinėje istorijoje įvyko 1992 m. vasario 26 d. naktį, kai Armėnijos pajėgos įvykdė pasibaisėtiną azerbaidžaniečių genocidą Chodžaly kaime.

Tai buvo baisiausias masinis genocidas, įvykdytas armėnų separatistų ir Armėnijos karinių dalinių, kurį galima lyginti su fašistų rengtomis žudynėmis II-ojo pasaulinio karo metu. Tai Armėnijos pajėgoms leido užimtą Šušą 1992 m. gegužę, taip įsibraunant kone į visą Kalnų Karabacho teritoriją. Čia Armėnija nesustojo ir tęsė karą su Azerbaidžanu, 1993 m. liepos–spalio mėnesiais įsiverždama į Agdamą, Fizulį, Džebrajilą ir Zengilaną.

1993 metais azerbaidžaniečių tautai kilo būtinybė sukurti tvirtus valstybės pamatus, išplėtoti kokybišką žmogiškąjį potencialią ir ypač išsirinkti sumanų vadovą.

Heidaro Alijevo grįžimas 1993 m. birželio 15 d. atvertė naują puslapį Kalnų Karabacho konflikto istorijoje. 1993 metais Heidaras Alijevas padėjo pamatus naujajam Azerbaidžano valstybingumui. Čia į Kalnų Karabacho problemą buvo žvelgiama tik per šią prizmę: „Azerbaidžano teritorinis vientisumas nėra ir niekada nebus derybų objektas… Azerbaidžanas nesitrauks iš savo pozicijos nė per žingsnį. Tai reiškia, kad nebus jokių kompromisų… dėl Azerbaidžano teritorinio vientisumo.“ Šie žodžiai atspindi Heidaro Alijevo politinio kurso tęsimą, vykdomą dabartinio Azerbaidžano Respublikos Prezidento Ilhamo Alijevo.

Jungtinių Tautų Organizacija pripažino, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą. JT Saugumo Taryba priėmė keturias rezoliucijas (Nr. 822, 853, 874, 884) dėl Armėnijos pasitraukimo iš azerbaidžaniečių žemių, bet Armėnija šių rezoliucijų nevykdė.

Okupacinio karo prieš Azerbaidžaną metu Armėnija įsibrovė 360 kilometrų nuo sienos, užgrobė 20 % azerbaidžaniečių žemių ir perėmė kontrolę regionuose nuo Horadiso Fizulio rajone iki Zangilano bei 198 kilometrų ilgio Azerbaidžano ir Irano pasienį. Vykdant invaziją, buvo užimti 2 miestai, 1 rajonas ir 53 kaimai Karabache, į nelaisvę paimta beveik 50 tūkstančių žmonių. Be Karabacho, karinės invazijos metu buvo užimta 890 miestų, kaimų ir rajonų. Sunaikinta daug pastatų, užimta daug žemių ir miškų: 150 000 gyvenamųjų pastatų, 7000 viešųjų įstaigų, 693 vidurinės mokyklos, 695 medicinos įstaigos, 800 km automobilių kelių, 160 tiltų, 2300 km vandens vamzdynų, 150 000 km elektros linijų, 280 000 hektarų miškų, 200 000 hektarų pievų, 464 istorijos muziejai ir paminklai. Azerbaidžanui padaryta žala iš pradžių buvo įvertinta 60 milijardų JAV dolerių. Be to, okupuotose žemėse buvo visi gyvsidabrio, vulkaninio stiklo ir perlito ištekliai, 35 % statybos ir apdailos medžiagų, 23,8 % miškų, 7,8 % vandens išteklių ir kito turto.

Diplomatinių pastangų vertinimo kriterijai atsispindi Azerbaidžano valstybės veiksmuose ir neginčijamuose laimėjimuose, kurie tiesiogiai priklauso nuo šalies bendrosios galios. „Didžiausias mūsų kompromisas yra įsipareigojimas taikos deryboms. Bet naudodamiesi šiomis galimybėmis turime sukurti naują situaciją. Noriu patvirtinti, kad karinio potencialo stiprinimas nereiškia automatinio karo atnaujinimo. Tai pati paskutinė galimybė. Turime būti jai pasirengę. Tam pasirengusi turi būti kiekviena šalis, įskaitant ir mūsų šalį, ypač kai dalis jos žemių yra okupuotos. Kartu esu įsitikinęs, kad galėsime stipriai spausti Armėniją išnaudodami visas politines, ekonomines, diplomatines ir regionines galimybes. Tai jau supranta visi“, – teikė Azerbaidžano Respublikos Prezidentas I. Alijevas.