Ekonomika

Atkūrus nepriklausomybę 1991 metais, Azerbaidžano Respublika ėmėsi naudotis suvereniomis savo teisėmis ekonomikos srityje ir vykdyti nepriklausomą politiką. Pagrindinės šios politikos kryptys yra ekonominės sistemos organizavimas pagal įvairius nuosavybės tipus, perėjimas prie rinkos ekonomikos ir įsiliejimas į pasaulinę ekonomiką.

Ekonominiu požiūriu laikotarpį po nepriklausomybės atgavimo galima skirstyti į du pagrindinius etapus. 1991–1995 m. laikotarpį apibūdina ekonominis chaosas ir regresija. Laikotarpiui po 1996 m. būdingas makroekonominio stabilumo didėjimas ir dinamiška ekonomikos plėtra.

Situaciją pirmuoju laikotarpiu labai apsunkino politinės (nestabili politinė situacija 1991–1993 metais), karinės (20 % Azerbaidžano teritorijos buvo ir tebėra užimta Armėnijos karinių pajėgų dėl Armėnijos karinės agresijos prieš Azerbaidžaną) ir ekonominės (dvišalio bendradarbiavimo santykių ir ekonominių ryšių, per dešimtmečius susiformavusių tarp buvusių sovietinių respublikų, trūkimas) problemos, kilusios Azerbaidžano Respublikai.

Ekonomikos reformų įteisinimas buvo pradėtas 1993 m. priimant valstybinę programą „Dėl verslo plėtros Azerbaidžane (1993–1995 m.)“.

Per trumpą istorinį laikotarpį po nepriklausomybės atgavimo ir nepaisant nepalankios pradinės situacijos, velionio Azerbaidžano Prezidento ir tautos lyderio Heidaro Alijevo toliaregiška politika ir aktyvi veikla padėjo pasiekti gerų rezultatų socialinėje ir ekonominėje raidoje bei integruotis į pasaulio ekonominę sistemą.

Sutartis, pasirašyta su Vakarų naftos įmonėmis Gulistano rūmuose Baku 1994 m. rugsėjo 20 d., atvertė naują puslapį šalies istorijoje. Vėliau ši sutartis, pavadinta amžiaus sutartimi, buvo įamžinta nepriklausomo Azerbaidžano naftos kronikoje.

Amžiaus sutartimi pavadintos sutarties pasirašymas ir įgyvendinimas – tai puikus pavyzdys, kaip buvo įgyvendinta naftos strategija, sudaranti nepriklausomo Azerbaidžano ekonominės plėtros pagrindą ir parengta iškilaus politiko Heidaro Alijevo.

Dar vienas Azerbaidžano gyventojams svarbus įvykis įvyko 1999 m. balandžio 17 d. Dalyvaujant Azerbaidžano Respublikos Prezidentui Heidarui Alijevui, Gruzijos Prezidentui Eduardui Ševardnadzei ir Ukrainos Prezidentui Leonidui Kučmai buvo pradėta Supsos eksporto terminalo Juodosios jūros pakrantėje Gruzijoje ir naftos vamzdyno Baku–Supsa eksploatacija. Iš Supsos uosto buvo pradėtas Chyrag naftos transportavimas į pasaulines rinkas, taip atveriant naują – vakarinę – Azerbaidžano naftos transportavimo kryptį.

Valstybinio naftos fondo įkūrimas 1999 metais žymėjo naujos Azerbaidžano ekonominės plėtros eros pradžią. Vien 2009 metais buvo pastatyti arba rekonstruoti 63 sveikatos centrai, 87 švietimo centrai ir 7 olimpiniai sporto kompleksai. Gavus finansinę Heidaro Alijevo fondo paramą, buvo pastatytos 6 naujos mokyklos, kuriose gali mokytis 1600 mokinių.

Dėl radikalių pokyčių nacionalinėje ekonomikoje laikotarpiu nuo 1995 iki 2008 m. pasiekta daug laimėjimų pramonės sektoriuje. Bendro produktų naudojimo sutarčių sudarymas su stambiomis užsienio įmonėmis dėl naftos ir dujų telkinių 1994 m. rugsėjo 20 d. paskatino sparčią naftos ir dujų pramonės raidą. Reikia pažymėti, kad kartu plėtojosi ir perdirbamoji pramonė. Azerbaidžane pradėta gaminti kasos aparatus, mikrokalkuliatorius, telefonus, buitinius elektroninius prietaisus, plastikines duris ir langus, naftos vamzdžius bei kitus gaminius. Įvairių produktų, kurie anksčiau buvo importuojami iš užsienio šalių, gamyba Azerbaidžane padėjo didinti jų pasiūlą ir prieinamumą bei panaikino priklausomybę nuo eksporto.

Tai skatino verslo veiklą ir mažų įmonių plėtrą Azerbaidžane. Vyriausybės paskelbta „atvirų durų“ politika padėjo 3 kartus padidinti užsienio ir bendrų įmonių skaičių. Šiuo metu Azerbaidžane dirba beveik 200 užsienio kapitalo įmonių iš 63 valstybių, buvo sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų.

2004–2009 metais užsienio prekyba išaugo 2,8 karto: eksportas 3,9 karto, importas 1,7 karto, ne naftos produktų eksportas 2,4 karto. 2009 metų valstybės biudžeto įplaukos ir išlaidos išaugo 7 kartus lyginant su 2004 metais; per šį laikotarpį buvo įkurta 32 886 naujų įmonių ir sukurta 840 000 naujų darbo vietų. Padedant visapusiškoms priemonėms, per paskutinius 5 metus skurdas sumažėjo 4,1 karto – nuo 44,7 % iki 11 %.

Fundamentalių pokyčių įvyko ir žemės ūkio srityje. Vietoje didžiulių ekonominių įmonių buvo sukurta daug ekonominių subjektų, o vykdant privatizavimo politiką žemdirbystei, galvijininkystei, gamybos ir ne gamybos veiklai tinkamos žemės iš valstybės nuosavybės perėjo į individualią (privačią) nuosavybę.

Žemės ūkio gamintojų skaičius siekia 1 208,7 tūkstančių, 99,98 % iš jų sudaro privatūs, o 0,02 % valstybiniai ūkiai. Be to, yra 78 648 smulkių ūkių, kurie verčiasi žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimu ir pardavimu. 66,8 % specializuotų žemės ūkio gamintojų sudaro šeiminiai ūkiai, 32,8 % namų ūkiai, 0,2 % fermos.

Azerbaidžano sėkmė atsispindi ir tarptautinių organizacijų ataskaitose. 2009–2010 m. Azerbaidžanas užėmė 51 vietą pasaulinėje konkurencingumo ataskaitoje, pralenkdama kitas NVS šalis. Be to, net ir esant dabartinei ekonominei situacijai „Standard & Poor’s“ padidino Azerbaidžano reitingą nuo „stabilaus“ iki „teigiamo“.

Ekonomikos augimo dinamika, kuri įgavo naują impulsą dėl intensyvios gamtos išteklių gavybos ir eksporto bei ekonominio augimo Azerbaidžane net ir kilus 2009 m. pasaulinei ekonomikos krizei, rodo, kad pasirinkta strategine kryptimi buvo einama sėkmingai.

Vyriausybė vykdo „atvirų durų“ politiką, kad priviliotų investicijų į šalies ekonomiką. Šiuo metu Azerbaidžano vyriausybė imasi priemonių siekdama tęsti ekonomikos reformas, gerinti verslo klimatą ir plėsti ne tik naftos, bet ir ne naftos sektorių. 2007 m. spalio 25 d. Azerbaidžano Respublikos Prezidentas išleido įsakymą „Dėl verslo subjektų veiklos „vieno langelio“ principu organizavimo priemonių užtikrinimo“, kad būtų imtasi reikalingų priemonių verslumo plėtrai spartinti, įmonių steigimo procedūroms paprastinti ir verslo klimato tinkamumui didinti. Pagal šį įsakymą Azerbaidžano Respublikos Mokesčių ministerija buvo paskirta vienintele „vieno langeliu“ principu dirbančia valstybine registracijos įstaiga, o sistemos naudojimas prasidėjo 2008 m. sausio 1 d. Įvedus „vieno langelio“ sistemą, procedūrų, kurias turi atlikti norintys registruoti įmones verslininkai, skaičius sumažėjo nuo 15 iki 1, o tam reikalingas laikas – nuo 30 dienų iki 3.

Azerbaidžanas yra augančios ekonomikos šalis. 2013 m. Azerbaidžano bendrasis vidaus produktas (BVP) išaugo 5,8 % ir pasiekė 57,7 milijardo AZN. BVP dydis vienam gyventojui siekė 6207,3 manato (7912,5 JAV dolerio). 2013 metais visa ne naftos sektoriaus dinamika išaugo 10,0 % realiomis sąlygomis (2012 metais: 9,7 %). Taigi 2013 metais, lyginant su 2012 m., ryšių sektorius augo 10,7 %, transportas 6,3 %, statybos 23,0 %, žemės ūkis 4,9 %, o prekyba 9,9 %.

Investicijos, siekiančios 17872,1 milijono AZN, buvo nukreiptos į pagrindinį kapitalą iš visų finansavimo šaltinių ir skirtos šalies ekonominių ir socialinių sektorių plėtrai, todėl praėjusių metų rodikliai buvo viršyti 15,1 %. 76,7 % visų tiesioginių investicijų į pagrindinį kapitalą teko vidaus investicijoms, o 23,3 % užsienio investicijoms. 2013 m. į ne naftos sektorių buvo investuota 13047,3 milijono AZN (73,0 %), o į naftos sektorių – 4824,8 milijono AZN (27,0 %). Bankų skirti kreditavimo ištekliai 2013 m. gruodžio 1 d. siekė 15245,3 milijono AZN ir išaugo 30,0 %. 2013 m. gyventojams buvo parduota įvairių prekių už 19 655,9 milijono AZN ir suteikta paslaugų už 6527,3 milijono AZN.

Remiantis Azerbaidžano Respublikos Valstybinio muitų komiteto duomenimis, 2014 m. sausį–kovą užsienio prekybos apyvarta siekė 7 141,60 milijono JAV dolerių: importas sudarė 1 764,26 milijono USD, o eksportas 5 377,34 milijono USD. Šiuo laikotarpiu Azerbaidžanas bendradarbiavo su 116 šalių, o teigiamas užsienio prekybos balansas siekė 3 613,08 milijono USD.

Remiantis Azerbaidžano Respublikos Valstybinio muitų komiteto duomenimis, 2014 m. sausį–birželį užsienio prekybos apyvarta siekė 15 370,92 milijono JAV dolerių: importas sudarė 4 124,62 milijono USD, o eksportas 11 246,30 milijono USD. Šiuo laikotarpiu Azerbaidžanas bendradarbiavo su 134 šalimis, o teigiamas užsienio prekybos balansas siekė 7 121,68 milijono USD.

Valstybė atlieka svarbų vaidmenį formuojant gana naują ekonomikos modelį plėtojant Kaspijos jūros regiono energetinį potencialą, plečiant politinius ir prekybinius Europos ir Azijos ryšius, kuriant Kaukazo transporto regionus ir įgyvendinant tokius didelius projektus kaip TRASECA.

Svarbiausia kito etapo užduotis bus išlaikyti makroekonominį stabilumą ir ekonomikos augimą. Pirmenybė teikiama kokybiško ekonomikos augumo užtikrinimui. Siekdama šių tikslų ir įvairindama šalies ekonomiką, vyriausybė nori sumažinti priklausomybę nuo naftos sektoriaus, pereiti prie novatoriškos ekonomikos, skatinti intensyvų žemės ūkį ir plėtoti klasterių ekonomiką. Be to, bus imtasi įvairių priemonių gerinant apsirūpinimą energija ir maistu bei saugant gamtą.

Gyventojų socialinės ir ekonominės gerovės augimas lieka pagrindine kryptimi ir socialinės-ekonominės politikos prioritetu ateinančiais metais.

Azerbaidžanas tarptautinėse ataskaitose 

Pasak Pasaulio ekonomikos forumo „Globalaus konkurencingumo ataskaitos“, Azerbaidžanas užima 46-ą vietą tarp 144 šalių ir jau ketverius metus iš eilės lenkia kitas NVS šalis.

Globalaus energetinės architektūros efektyvumo rodiklio ataskaitoje Azerbaidžanas užima 42-ą vietą tarp 105 šalių.

Tarptautinė reitingų agentūra „Standard and Poor's“ padidino Azerbaidžano ilgalaikį valstybės kredito reitingą vienu lygiu iki „BBB-“, o reitingo prognozę paliko kaip „tvarią“.

Tarptautinė reitingų agentūra „Moody's“ 2012 m. balandį pagerino Azerbaidžano ilgalaikį kredito reitingą nuo „Baa3“ iki „Ba1“, o reitingo prognozę paliko kaip „tvarią“.

Agentūra „Fitch Ratings“ ilgalaikėms investicijoms į Azerbaidžano ekonomiką vietos ir užsienio valiuta suteikė reitingą „BBB-“, o prognozę pakeitė iš „stabilios“ į „teigiamą“.

Pasak 2010 m. UNDP Žmogaus socialinės raidos ataskaitos Azerbaidžanas iš aukštesnių ir vidutinių pajamų valstybių grupės pakilo į „aukšto išsivystymo lygio“ valstybių grupę.