Istorija

Azerbaidžanas yra viena seniausiai žmonių apgyvendintų teritorijų, turima duomenų, kad žmonės čia gyveno jau paleolito laikais. Žemdirbių ir gyvulių augintojų gyvenvietės šiame regione buvo paplitusios septintame ir šeštame tūkstantmečiuose prieš mūsų erą. Piešinius ant uolų Gobustane mokslininkai datuoja 13-uoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą. 

Garsus norvegų tyrinėtojas Thor Heyerdahl, 1979 m. ir 1994 m. atvykęs tirti piešinių ant uolų, mano, kad Kaspijos jūros pakrantės buvo civilizacijos, plitusios vandeniu, į pietus ir į šiaurę, lopšys. Šios hipotezės patvirtinimų Heyerdahl rado ne tik Gobustano piešiniuose, kuriuose vaizduojamos nendrinės valtys, panašios į po daugelio amžių vėliau vikingų vaizduotas ant sienų Norvegijos olose, bet ir viduramžiais užrašytose sagose. Be to, laivų, virš kurių vaizduojama saulė, piešiniai ant Gobustano uolų nepaneigiamai liudija ryšius tarp ankstyvųjų Azerbaidžano gyventojų ir šumerų / akadų civilizacijos Mesopotamijoje, kurios kultūrinis paveldas apima labai panašius piešinius.

Istorinė Azerbaidžano teritorija, ribojama Didžiojo Kaukazo (Alagozo grandinės) šiaurėje, Goičos ežero baseino ir Rytų Anatolijos vakaruose, Kaspijos jūros rytuose ir Sultanijės-Zandžano-Hamadano pietuose, yra pirminių kultūrų, davusių pradžią šiuolaikinei civilizacijai, lopšys. Šiose teritorijose, istoriškai priklausančiose Azerbaidžanui, jų gyventojai kūrė turtingą ir išskirtinę kultūrą bei valstybės sistemą.

Azerbaidžano vardas istorijos tėkmėje kito: istoriniuose šaltiniuose randami tokie jo variantai kaip Andirpatianas, Atropatena, Adirbidžanas ir Azirbidžanas.

Azerbaidžano teritorija buvo įtraukta į žemėlapį „Senieji Europos gyventojai“.

Ketvirto tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigoje – trečio tūkstantmečio pradžioje atsiranda pažangesnių visuomenių, kūrusių proto-miestietišką civilizaciją ir valstybinių struktūrų užuomazgas, pėdsakų. Tuo laikotarpiu susidarė aratų, gutijų ir lulubėjų genčių sąjungos. Pasak šumerų dantiraščiu parašytų šaltinių, pirmoji istorinėje Azerbaidžano teritorijoje atsiradusi valstybė buvo Arata, trečio tūkstantmečio prieš mūsų erą pirmoje pusėje susiformavusi į pietus ir pietryčius nuo Urmijos ežero. Maždaug nuo 2300 prieš mūsų erą į pietus nuo Urmijos ežero iškilo antra senovės Azerbaidžano valstybė – lulubėjų valstybė. Gutijų valstybė susidarė vėliau, trečio tūkstantmečio prieš mūsų erą antroje pusėje, teritorijoje į vakarus ir pietvakarius nuo Urmijos ežero. 2175 m. prieš mūsų erą, gutijai nukariavo šumerus ir akadus bei valdė juos ateinančius 100 metų. Senąsias Azerbaidžano valstybes, kurios išlaikė politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius su šumerais ir akadais bei sudarė platesnės Mesopotamijos civilizacijos dalį, valdė tiurkų kilmės dinastijos. Tiurkų kalbomis kalbantys gyventojai, gyvenę Azerbaidžano teritorijoje nuo senų laikų, buvo ugnies garbintojai ir vienos seniausių pasaulio religijų – Zoroastrizmo – išpažinėjai. Laikotarpiu nuo devinto amžiaus vidurio iki septinto amžiaus prieš mūsų erą Urmijos ežero regioną užėmė Manos karalystė. Ši kimerų-skitų-sakų karalystė klestėjo septintame ir šeštame amžiuose prieš mūsų erą pietvakarių Azerbaidžane. Šešto amžius prieš mūsų erą viduryje Manos karalystė buvo sunaikinta. 

Labai svarbų vaidmenį Azerbaidžano istorijoje atliko Atropatenos karalystė, susikūrusi pietinėje šalies dalyje 520-aisiais metais prieš mūsų erą ir patyrusi didelę helenizmo įtaką.

Kaukazo Albanijos valstybė susikūrė Azerbaidžano šiaurėje ketvirto tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigoje – trečio tūkstantmečio pradžioje, pietinė jos riba sutapo su Arakso upe. Albanijoje gyveno įvairios tautos, daugelis jų kalbėjo tiurkų kalbomis. Krikščionybė pasiekė Albaniją 313 metais. 

Įsiveržus arabams, nuo aštuntojo amžiaus pradžios dominuojančia religija Azerbaidžane tapo islamas. Islamas davė stiprų postūmį formuojantis unikaliai tautai ir kalbai, be to, pagreitino šį procesą.

IX a. viduryje Azerbaidžanas dar kartą įtvirtino savo valstybės sistemos tradicijas, todėl islamo plitimo žemėse išvystame naujų valstybių: Sadžidų, Širvanšachų, Salaridų, Ravavidų ir Šadadidų.

Laikotarpiu, kai Azerbaidžaną valdančios feodalinės dinastijos keitė viena kitą, islamas atliko svarbų azerbaidžaniečių tautos vienijimo prieš įsibrovėlius, t. y., tiurkų gentis, vaidmenį ir kūrė mūsų tautos ir su ja susijusių ne tiurkų etninių grupių pagrindus.

Žlungant arabų kalifatui IX a. viduryje, islamiškų tiurkų imperijų vaidmuo didėjo Kaukaze ir visuose Artimuosiuose bei Viduriniuose Rytuose. Valstybės, valdomos tokių islamiškų tiurkų dinastijų kaip Sadžidai, Širvanšachai, Salaridai, Ravavidai, Šadadidai, Šekio valdytojai, Seldžiukai, eldanisai, mongolai, Ilchanidai, Chobanidai, Džalairai, Timuridai, Osmanai, Kara Kojunlu, Ak Kojunlu, Safavidai, Afšarai, Kadžarai ir kt., įėjo į Azerbaidžano valstybės, viso Pietų Kaukazo ir Artimųjų be Vidurinių Rytų istoriją.

Azerbaidžano valstybės sistema pamažu kūrėsi nuo XV iki XVIII a. ir vėliau. Didžiosios šio laikotarpio imperijos – Kara Kojunlu, Ak Kojunlu, Safavidų, Afšarų ir Kadžarų – buvo tiesiogiai valdomos Azerbaidžano dinastijų.

Tai turėjo teigiamos įtakos Azerbaidžano vidaus ir tarptautiniams santykiams; didesnė šalies ir tautos įtaka karybos ir politikos srityse bei intensyvesnis azerbaidžaniečių kalbos vartojimas sukūrė palankias sąlygas materialinės ir dvasinės azerbaidžaniečių kultūros vystymuisi. Šiuo istoriniu laikotarpiu Azerbaidžano valstybės atliko svarbų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose ir kariniame bei kultūriniame gyvenime Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose, jos aktyviai dalyvavo Europos ir Rytų santykiuose.

Valdant didžiam Azerbaidžano valstybės veikėjui Uzunui Hasanui (Hasanui Aukštajam) (1468–1478 m.) Ak Kojunlu imperija iškilo kaip didelė karinė ir politinė jėga visuose Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose. Kūrėsi Azerbaidžano valstybės sistema. Uzunas Hasanas siekė sukurti stiprią centralizuotą valstybę, apimančią visą Azerbaidžano teritoriją. Šiuo tikslu jis sukūrė „Ganunname“ įstatymus. Jis pasirūpino Korano vertimu į azerų kalbą ir nurodė Abu Bekr Tehrani parašyti „Oguzname“ (Oguzo epą), pavadintą „Kitabi-Diyarbekerriye“.

Ypatinga svarba tenka XV a. pabaigos ir XVI a. pradžios laikotarpiui, kai iškilus valstybininkas Uzuno Hasano anūkas Šachas Ismailas Chatajus (1501–1524 m.) įgyvendino savo senelio svajonę suvienyti ir valdyti visas Azerbaidžano teritorijas.

Jis sukūrė centralizuotą Azerbaidžano valstybę – Safavidų imperiją su sostine Tebrize.

Valdant Safavidams buvo toliau kuriama Azerbaidžano valstybės sistema. Valstybinė kalba buvo azerbaidžaniečių.

Šacho Ismailo, Šacho Tamaspo, Šacho Abaso bei kitų Safavidų valdovų įgyvendintos reformos, jų vidaus ir užsienio politika pavertė Safavidų valstybę viena didžiausių imperijų Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose.

Safavidų dinastijai nusilpus, Nadiras Šachas Afšaras (1736–1747 m.), iškilus azerbaidžaniečių karo vadas, tęsė Azerbaidžano teritorijų valdymo tradiciją. Būdamas tiurkų-afšarų kilmės azerbaidžanietis, jis stiprino buvusios valstybės sienas ir 1739 metais užėmė šiaurinę Indiją, įskaitant Delį. Nepaisant didelių pastangų, jam nepavyko sukurti didelės centralizuotos valstybės.

Po Nadiro Šacho mirties didžioji jo imperija žlugo, ir antroje XVIII a. pusėje Azerbaidžano kova už laisvę lėmė naujų mažesnių valstybių atsiradimą – jo teritorijoje atsirado įvairių chanatų ir sultanatų.

XVIII a. pabaigoje Irano valdymas perėjo azerbaidžaniečių kilmės Kadžarų dinastijai (1796–1925 m.). Svarbiausias jų tikslas buvo suvienyti visas teritorijas, kadaise valdytas jų protėvių – Kara Kojunlu, Ak Kojunlu, Safavidų, Nadiro Šacho ir Azerbaidžano chanatų. Taip prasidėjo ilgalaikiai karai tarp Kadžarų ir Rusijos, siekusios užimti Pietų Kaukazą. Azerbaidžanas atsidūrė kruvinos kovos tarp dviejų didelių valstybių sūkuryje.

Pagal Giulistano (1813 m.) ir Turkmenčajaus (1828 m.) sutartis Azerbaidžanas buvo padalytas dviem imperijoms. Šiaurinė Azerbaidžano dalis buvo prijungta prie Rusijos, o pietinė prie Irano karalystės, valdomos Kadžarų.

Šie istoriniai įvykiai lėmė naujų politinių-geografinių sąvokų atsiradimą: „Šiaurės Azerbaidžano“ (arba „Rusijos Azerbaidžano“) ir „Pietų Azerbaidžano“ (arba „Irano Azerbaidžano“).

Nuo XIX a. vidurio šiauriniame Azerbaidžane klestėjo naftos pramonė. Pirmasis pramoninis naftos gręžinys buvo iškastas 1848 metais. XIX a. pabaigoje –XX a. pradžioje čia buvo išgaunama 95 % Rusijos ir maždaug 50 % pasaulio naftos. Didžiausi naftos magnatai buvo Nobeliai ir Rotšildai, gavę iš šios veiklos dideles pajamas. Didelė dalis Nobelių turto buvo gauto iš pelno parduodant Azerbaidžano naftą. 

Antra XIX a. pusė ir XX a. pradžia buvo palankus laikotarpis nacionalinei Azerbaidžano kultūrai. 1908 m. Uzeyir Hajibayov, garsus Azerbaidžano kompozitorius, parašė „Leli ir Madžnunas“ – pirmąją operą musulmoniškame pasaulyje. Apskritai šalies muzikinė kultūra buvo taip išplėtota, kad Azerbaidžanas buvo vadinamas „Rytų konservatorija“ arba „Rytų Italija“.

Socialinis ir kultūrinis tautos atgimimas vyko ir kitose srityse. Nuo XIX a. vidurio plito visuotinio švietimo idėjos, azerbaidžaniečių inteligentijos pastangomis 1858 m. Tabrize, pietų Azerbaidžane, buvo pradėtas leisti laikraštis „Azerbaijan“. Tai buvo pirmasis laikraštis azerbaidžaniečių kalba, įvairiais pavadinimais jis buvo leidžiamas kelerius metus. 

Šiauriniame Azerbaidžane 1875–1877 m. vadovaujant vizionieriui Hasan bay Zardabi, buvo leidžiamas laikraštis „Akinchi“ (Artojas). Vienas pagrindinių „Akinchi“ laimėjimų buvo gimtosios kalbos turtinimas ir jos vartojimo skatinimas.

Tuo metu atsirado daug literatų, suteikusių postūmį kultūrinei tautos raidai: Mirza Fatali Achundov, Mirza Alakbar Sabir, Džalil Mammadguluzadah, Džafar Džabbarli, Firudun bay Kočarli, Ahmad Džavad – tai tik keli atskiro paminėjimo verti vardai. Panaši pažanga buvo padaryta ir dailės, architektūros, teatro ir kinematografijos srityse.

Azerbaidžano Demokratinės Respublikos laikotarpiu buvo įgyta parlamentarizmo patirties, tai vyko dviem etapais. Pirmasis laikotarpis truko nuo 1918 m. gegužės 27 d. iki lapkričio 19 d. Gegužės 28 d. Parlamentas paskelbė Azerbaidžano nepriklausomybę, perėmė šalies valdymą ir paskelbė istorinę Nepriklausomybės deklaraciją. Šiuos šešis mėnesius Parlamentą sudarė 44 turkų musulmonų kilmės nariai, jis dirbo pasivadinęs Azerbaidžano Tautos Taryba ir priėmė labai svarbių istorinių sprendimų.

Antrasis Azerbaidžano Demokratinės Respublikos parlamentinis laikotarpis, arba Baku laikotarpis, prasidėjo 1918 m. gruodžio 7 d. ir truko iki 1920 m. balandžio 27 d., taigi tik 17 mėnesių. 1919 m. rugsėjo 1 d. priimtu sprendimu Parlamentas įsteigė Baku valstybinį universitetą. Nacionalinio universiteto įkūrimas buvo vienas svarbiausių įvykių mūsų tautos istorijoje. Kritus Azerbaidžano Demokratinei Respublikai, Baku valstybinis universitetas išsaugojo Respublikos idėjas ir atliko svarbų vaidmenų atgaunant nepriklausomybę.

1920 m. balandžio 28 d. Azerbaidžano teritorijoje vietoje Demokratinės Respublikos atsirado Sovietinė Socialistinė Azerbaidžano Respublika (SSAR). 

Sovietiniu laikotarpiu Zangezuro ir Goičos teritorijos, dalis Nachičevanės ir kiti rajonai buvo atskirti nuo Azerbaidžano ir prijungti prie kaimyninės Armėnijos. Todėl šalies teritorija, Azerbaidžano Demokratinės Respublikos laikotarpiu 1920 m. siekusi 114 000 kvadratinių kilometrų, 1920–1921 m. sumažėjo iki 86 600 kvadratinių kilometrų. Be to, 1923 m. liepos 7 d. Maskvos bolševikų lyderių iniciatyva vadinamoji Kalnų Karabacho autonominė sritis, kurioje daugiausiai gyveno armėnai, buvo dirbtinai atkirsta nuo istorinio Karabacho teritorijos, kurioje didžiąją gyventojų dalį sudarė azerbaidžaniečiai. Šis sprendimas buvo pirmasis veiksmas vykdant politinę kampaniją, kurios tikslas – atkirsti Kalnų Karabachą nuo likusios Azerbaidžano dalies.

1948–1953 m. prasidėjo naujos masinės azerbaidžaniečių deportacijos iš istorinių jų žemių vakarų Azerbaidžane (pavadintų Armėnijos SSR). Augant armėnų skaičiai šiame regione, jie įtvirtino dominuojančią savo padėtį vakarų Azerbaidžane.

XX a. septintajame dešimtmetyje, nepaisant ankstesnių Azerbaidžano laimėjimų, dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių Azerbaidžane vyko ekonomikos, pramonės ir žemės ūkio nuosmukis.

Situacija pasikeitė 1969 metais, kai valdyti Azerbaidžaną pirmą kartą pradėjo Heidaras Alijevas. Siekdamas paversti Azerbaidžaną viena labiausiai pažengusių Sovietų Sąjungos respublikų totalitarinio režimo sąlygomis, didelis savo tautos mylėtojas Heidaras Alijevas įgyvendino svarbias reformas daugelyje gyvenimo sričių.

Kūrybingas Heidaro Alijevo atliktas darbas pirmuoju jo valdymo laikotarpiu pažadino nacionalinį pasididžiavimą, tautinę savimonę ir laisvės bei nepriklausomybės troškimą, o XX a. aštuntajame dešimtmetyje Azerbaidžanas žengė pirmuosius žingsnius nacionalinio išsilaisvinimo link.

Paskutinis Azerbaidžano valstybingumo kūrimo etapas prasidėjo priėmus Konstitucinį aktą dėl Azerbaidžano Respublikos valstybės nepriklausomybės 1991 m. spalio 18 d., SSRS žlugimo išvakarėse, ir sėkmingai vyksta iki šiol.

Heidaro Alijevo sugrįžimas buvo labai svarbus Azerbaidžano išgelbėjimui. Jis užkirto kelią pilietinio karo pavojui.

Būdamas išmintingas strategas, jis įvertino realias sąlygas.

Jo sprendimas buvo grindžiamas ne emocijomis, kurios galėjo lemti neteisingus veiksmus; jo sprendimus lėmė ankstesnių vadovų klaidos, kintančio pasaulio realijos bei reali situacija šalyje ir pasaulyje. Jis grąžino mūsų žemei, tautai ir kalbai senąjį ir amžinąjį Azerbaidžano pavadinimą.

Azerbaidžano autoritetas ir šlovė visame pasaulyje beperstojo auga. Azerbaidžano Respublika visame pasaulyje žinoma kaip demokratinė, teisinė ir pasaulietinė valstybė. Mūsų šalies konstitucija, sumanyta Heidaro Alijevo, yra viena demokratiškiausių ir tobuliausių pasaulyje. Šalies stabilumas ir vidaus reformų vykdymas turi teigiamos įtakos tarptautiniams santykiams.