Atsvara propagandai – tautos šventės ir tiesos sakymas

Ką tik paminėtas Sausio 13-osios jubiliejus nusipelno vadintis heroizmo arba pergalės diena. Tuo neabejoja kitos į laisvę iš imperijos ištrūkusios tautos – Azerbaidžano – atstovas mūsų šalyje.

Sausio 20-oji kruvinų įvykių Baku metinės. Pokalbis su Azerbaidžano ambasadoriumi Lietuvoje Hasanu Mammadzada – apie istoriją, dabartį ir mūsų bendrą didžiąją kaimynę bei santykius su ja.

– Paminėjome Sausio kruvinų įvykių jubiliejų.  Lietuvoje vis daugiau linkstama vadinti tai pergalės dienos ar nakties įvykiais. Pernai panašiu metu suėjo ketvirtis amžiaus nuo skerdynių Baku. Ar jūsų šalyje šiandien labiau gedima, ar didžiuojamasi?

– Išties, tragiški jubiliejai susiję ir panašūs. Baku žudynių mastas buvo didesnis, bet tai nekeičia esmės. Autoriai, užsakovai ir vykdytojai, jų tikslai buvo absoliučiai tie patys.

Žlunganti SSRS, su jos lyderiu Michailu Gorbačiovu priešakyje, atėjo ir norėjo sutraiškyti žmonių nepriklausomybės siekius. Pirmaisiais metais irgi daugiausia gedėjome, iki šiol Baku sausio 20-oji minima, kaip gedulo diena. Tačiau jau ir pas mus girdėti pasiūlymų pavadinti šią dieną – didvyrių arba heroizmo diena. Juk žvelgiant istorinei tiesai į akis – akivaizdu, kad ne visoms 15-ai sovietinių respublikų nepriklausomybė atiteko vienodai. Ne visi, kaip Lietuvos ar Azerbaidžano žmonės, sukilo ir už tai kovojo.

Kai kam ta nepriklausomybė atiteko kaip dovana, kai kam išvis nukrito ant galvos netikėtai – nežinant, ką su ja daryti. O mūsų šalys laisvę atgavo dėka žmonių, kurie ten buvo, žuvo, praliejo kraują. Todėl aš manau, kad tokius apibūdinimus, kaip heroizmo ar pergalės diena galima drąsiai rašyti aukso raidėmis – tiek kalbant apie Lietuvos 1991 metų Sausio 13-ąją, tiek apie 1990m. Sausio 20-ąją Azerbaidžane.

– Apie įvykius Baku sužinoti tiesą iš sovietinių žiniasklaidos priemonių nebuvo paprasta.

– Taip – suprantama. Kai įsijungdavai sovietines „žinias“ ir pamatydavai ką visai milžiniškai auditorijai meluoja, kaip šmeižia, kiršina ir verčia viską aukštyn kojomis – apimdavo tai pyktis, tai neviltis. Paskui jau imdavo juokas. Todėl, kai paskui pradėjo pasakoti apie „lietuvių fašistus“ – nesunku buvo susigaudyti, kad yra meluojama ir šmeižiama. Apie jus pasakojo, kad puolate rusus, apie mus – kad mes skriaudžiam armėnus, apie kitus dar kažkas.

– Yra panašumų, esama ir skirtumų. Azerbaidžanas, praėjus ketvirčiui amžiaus, linkęs bendradarbiauti su Europa, tačiau į ES nesiveržia. Be to – neišvengė teritorinių problemų.

– Taip. Vienas iš „palikimų“ yra Kalnų Karabacho ir apskritai okupuotų Azerbaidžano teritorijų klausimas. Priminsiu, kad apie 20 procentų Azerbaidžano teritorijos yra okupavusi kaimyninė Armėnija. Tai pripažinta keturiose JT Saugumo Tarybos rezoliucijose. O prasidėjo viskas dar sovietiniais metais.

Vadinamoji Kalnų Karabacho autonomija armėnams buvo sovietų sukurtą istorinėse azerų žemėse, siekiant sukiršinti tautas ir jas lengviau valdyti. Kai SSRS pradėjo žlugti – ši korta buvo išnaudota. Sovietų karo mašina labai mielai davė armėnų smogikams ginklų, kurie buvo panaudoti azerų etniniam išvalymui. Kartu dar prisidėjo informacinio karo kampanija. Taigi, ligi šio turime įšaldytą konfliktą ir apkasus palei visą susilietimo liniją. Aišku, kad tai daro įtaką šalies užsienio ir vidaus politikai.

Juk žinoma, kad ir Baltijos šalyse, ir Moldovoje, ir Gruzijoje, ir kitur tada Maskva darė tą patį – siekė kiršinti tautas ir ieškojo dingsčių arba įsikišti, arba palikti įšaldytą situaciją ateičiai, kuri keltų įtampą. Baltijos šalims pasisekė, kad žmonės čia nesileido išprovokuojami net didžiausių sukrėtimų dienomis. O visi tie konfliktai, kurie išliko posovietinėje erdvėje, įskaitant Ukrainą, kuri dabar taip pat neteko dalies teritorijos, nepasitarnauja nei regionų stabilumui, nei harmoningai valstybių raidai.

– Ir kokios sprendimų perspektyvos? Derybos juk vyksta lyg ir reguliariai.

– Taip. Minsko grupės susitikimai vyksta, tačiau paskutinės realios slinktys galėjo būti matomos apie 1999 metus. Tuomet Armėnijos premjeras, kuris buvo linkęs ieškoti kompromisų, buvo tiesiog viešai sušaudytas parlamente. Nuo to laiko Armėnijos valdžia, man regis, net jei norėtų – bijo net pajudėti į tą pusę. Kita vertus, dabartinė valdžia į atėjo radikalizuodama požiūrį į Kalnų Karabachą ir nebegali nuo tos linijos atsitraukti.

Tarp Jerevano valdžios ir armėnų tautos gana gili praraja. Net Vilniuje susitikdami su daugeliu armėnų mes girdime, kad jie seniai norėtų pabaigti šitą klausimą. Ir tai natūralu – susidariusi padėtis neleidžia šiai šaliai plėtoti santykių su kaimynais, trikdo ekonominę raidą ir veda į niekur.

– Paminėjote Ukrainą. Gal Krymo atvejis atvėrė Azerbaidžano diplomatijai naujas galimybes kelti klausimus tarptautinei bendruomenei dėl Kalnų Karabacho?

– Tikrai taip. Ir tai yra daroma. Keliamas klausimas – jei taikote sankcijas Rusijai dėl Krymo, kur sankcijos Armėnijai dėl mūsų užgrobtų teritorijų? Kodėl dvigubi standartai? Pagaliau, nereiktų ir sankcijų. Užtektų, kad didžiosios šalys – tokios, kaip JAV, Rusija, didžiosios Europos valstybės griežtai pasakytų Armėnijai žodį – problemą būtų išspręsta. Mes iš savo pusės esame linkę į kompromisus. Antai, siūlome pradžioje grąžinti bent tas teritorijas, kurios nėra buvusios Kalnų Karabacho autonomijos dalis. Mainais mes sutinkame paleisti palei sieną geležinkelį į izoliuotą Nachičevanės sritį, kuris būtų naudingas ir Armėnijai. Siūlymų yra visokių – reikia tik didesnio tarptautinės bendrijos spaudimo.

– Informacinių karų elementai niekur nedingo ir šiandien. Kiekvienais metais, Sausio 13-osios proga atsiranda iš Maskvos palaikomi balsai, kad tada čia buvo tik lietuvių nacionalistų provokacija ir „savi šaudė į savus“.

– Čia nėra nieko naujo. Manau, kad su taip kalbančiais žmonėmis polemizuoti yra beviltiška. Bent jau mūsų šalies žmonės, turėdami tą pačią patirtį kaip ir jūs, supranta kas yra propaganda.

Mums nereikia jos sureikšminti – švęskime savo didvyrių, pergalės dienas ir sakykime tiesą. Sveikinu jus su iškiliu jubiliejumi!