2016-04-06

Neišspręstas konfliktas – kaip uždelsto veikimo sprogmuo

Hasanas Mammadzada: „Tai, kas šiandien vyksta Kalnų Karabache,  yra akivaizdus pavyzdys, į ką anksčiau ar vėliau pavirsta neišspręsti konfliktai.“LŽ archyvo nuotrauka

Azerbaidžano ambasadorius Lietuvoje Hasanas Mammadzada įsitikinęs, kad lietuviai, prisimindami Vilniaus krašto atėmimą, su kuriuo niekada nesusitaikė, turėtų puikiai suprasti, kaip jaučiasi azerbaidžaniečiai, netekę žemės, kurią jau 20 metų laiko užgrobę armėnai.

Kalnų Karabacho konfliktas vėl įsiplieskė su tokia jėga, kokios nematyta nuo 1994 metų paliaubų. Azerbaidžanas paskelbė vienašališką ugnies nutraukimą, tačiau jokių ženklų, rodančių greitą tvirtų derybų sudarymą, kol kas nematyti. 

Pasak Azerbaidžano ambasadoriaus Lietuvoje dr. H. Mammadzados, dabartinis konflikto paaštrėjimas yra nors ir nepageidautinas, bet gana dėsningas reiškinys. Daugiau nei 20 metų tarptautinė bendruomenė stengėsi ignoruoti azerbaidžanietiškų teritorijų okupaciją ir pro pirštus žiūrėjo į „įšaldytą“ konfliktą. Specialiai šiam konfliktui spręsti kadaise sudaryta Minsko grupė taip pat nepasiekė visiškai jokios pažangos, o pastaraisiais metais ėmė tiesiog imituoti konflikto sprendimo paieškas. Azerbaidžane šiandien juntamas didžiulis patriotinis pakilimas – azerbaidžaniečiai reikalauja galiausiai užbaigti ilgus metus trunkančią jų žemių okupaciją, jei reikės – net ir ginklu. 

Konflikto sprendimas tik imituotas – Kodėl konfliktas paaštrėjo būtent dabar?

– To klausia analitikai visame pasaulyje. Iš tiesų, tokios aštrios konflikto eskalacijos dar nėra buvę. Pasitaikydavo susidūrimų ir aukų, tačiau tokio masto kovos kilo pirmą sykį. Sakyčiau, taip turėjo nutikti anksčiau arba vėliau. Neišspręstas, nuolat smilkstantis konfliktas veikia kaip sprogmuo su laikrodiniu mechanizmu. Net jei ir šiandien būtų sudarytos tvirtos paliaubos, nesiimant veiksmų surasti esminį, galutinį sprendimą, niekas negalėtų užtikrinti, kad vieną dieną viskas vėl nepasikartos.

– Tarptautinė bendruomenė ragina kuo greičiau nutraukti ugnį. Ar šiuo metu paliaubos įmanomos?

– Taikus sprendimas visada yra geriausia išeitis. Azerbaidžanas vienašališkai nutraukė ugnį, tačiau ir tada vyko susišaudymai. Per armėnų apšaudymus vėl žuvo civilių azerbaidžaniečių. Jei tai nesiliaus, mūsų Gynybos ministerija aiškiai perspėjo, kad paleis atsakomąją ugnį. Mes 20 metų siekėme taikaus sprendimo, nors anuomet ir buvome užpulti, mūsų teritorijos buvo atplėštos anaiptol ne taikiu būdu, o ginklu, liejant kraują. Šiam konfliktui spręsti buvo sudaryta Minsko grupė, bet ji per 20 metų nė per žingsnį nepajudėjo sprendimo link. Šioje grupėje dalyvaujančios valstybės ne tik nesiima veiksmų pačios, bet ir neleidžia kitoms šalims prisidėti prie konflikto sureguliavimo.

– Kodėl Minsko grupė tokia neefektyvi? Juk ji buvo sudaryta būtent tam, kad išspręstų Kalnų Karabacho konfliktą.

– Iš pradžių ir mes taip manėme. Tačiau per pastaruosius 5–10 metų vis aiškiau matėme, kad užsiimama tik sprendimo paieškos imitacija. Todėl prezidentas Ilhamas Alijevas neseniai ir pareiškė, kad Azerbaidžanas neis į derybas vien dėl pačių derybų. Mes esame pasirengę kompromisams ir norime, kad kita šalis elgtųsi atitinkamai. Deja, nematome Armėnijoje valios žengti tokių žingsnių. Taip pat tenka apgailestauti, kad tarptautinė bendruomenė taip pat nesiima priemonių Armėnijai paraginti, kad ši pasitrauktų iš okupuotų teritorijų, bent jau iš rajonų, neįeinančių į Kalnų Karabacho sritį. Žiniasklaidoje, taip pat ir Lietuvos, vis matau terminą „ginčytinos teritorijos“, nors kalbama apie žemes, kurios visos tarptautinės bendruomenės yra pripažįstamos kaip Azerbaidžano Respublikos dalis. Kas gi čia „ginčytino“? Mes nekariaujame su Armėnija dėl jos žemių, stengiamės atkovoti tai, kas yra mūsų. Kai šiandien manęs klausia, kas kaltas dėl dabartinės konflikto eskalacijos, atsakau paprastai: tie, kurie okupavo mūsų teritorijas daugiau nei prieš 20 metų. 

Patriotizmas įaugęs į kraują – Kokios nuotaikos Azerbaidžano visuomenėje?

– Juntamas neregėtas patriotinis pakilimas. Žmonėms įgriso 20 metų nesikeičiantis status quo, jie trokšta, kad galų gale šis konfliktas būtų baigtas ir teisingumas atkurtas. Azerbaidžaniečiai už tai pasirengę aukoti gyvybes, todėl šiandien radosi daugybė mano tautiečių, pasisiūliusių savanoriais į kariuomenę. Manau, kad lietuviai turėtų mus labai gerai suprasti. Kai iš jūsų buvo atimtas Vilniaus kraštas, jūs niekada su tuo nesusitaikėte, nedvejojote, nepraradote vilties jo susigrąžinti. Pastaruosius 20 metų azerbaidžaniečiai jaučiasi lygiai taip pat. – Azerbaidžano kariuomenei pavyko atkovoti keletą aukštumų, kurias anksčiau kontroliavo priešininkas. 

Spėju, kad jūsų kariai iš ten nieku gyvu nepasitrauks? 

– Armėnijos prezidentas pareiškė, kad yra pasirengęs derėtis dėl paliaubų, jei Azerbaidžano kariuomenė pasitrauks iš ką tik užimtų ruožų. Pareikalavo „grąžinti“ mums teisėtai priklausančią žemę, tą mažytį lopinėlį, kurį mums pavyko atsikovoti. Mačiau vaizdo įrašus, kuriuos darė azerbaidžaniečių kariai. Sunku rasti žodžių apibūdinti jų džiaugsmą, susigrąžinus bent jau šį mažytį savos žemės gabalėlį. 20 metų armėnai laiko užgrobę penktadalį mūsų šalies ir šiandien reikalauja „grąžinti“ mūsų karių atkovotą azerbaidžaniečių žemę! Gal ir kartojuosi, bet manau, kad šiuos mūsų jausmus lietuviai puikiai supranta. Patriotizmas, meilė savai žemei yra jūsų kraujyje. Jūs žinote tą džiaugsmą: atkovoti savo žemę, laimėti laisvę. Byrant Sovietų Sąjungai, lietuviai 1991 metais patyrė sausio 13-ąją, azerbaidžaniečiai 1990 metais – sausio 20-ąją (sovietų kariuomenės siautėjimas Baku, nusinešęs daugybę civilių gyvybių – aut.). Laisvė ir žemė mūsų tautoms nebuvo dovanota, už ją sumokėta krauju. Todėl ir azerbaidžaniečiai, ir lietuviai moka vertinti ir saugoti šias vertybes. 

– Ar konfliktas gali paaštrėti dar labiau? Ar vis dėlto tiek Azerbaidžanas, tiek Armėnija abipusėmis pastangomis neleis jam peraugti į konvencinį karą? 

– Azerbaidžanas parodė taikią iniciatyvą vienašališkai paskelbęs ugnies nutraukimą. Nematome tokių Armėnijos žingsnių. Jerevane valdantis klanas yra patenkintas esama padėtimi. Tai mąstysena nusikaltėlio, kuris jaučiasi nebaudžiamas. Kol tarptautinė bendruomenė nesiims aktyviai siekti, kad Armėnija nutrauktų azerbaidžanietiškų teritorijų okupaciją, sunku tikėtis kokių nors teigiamų pokyčių. Todėl iš dalies stebina šiandien gan pasyviai rodoma tarptautinė pozicija. Juk tai, kas dabar vyksta Kalnų Karabache, yra akivaizdus pavyzdys, į ką anksčiau ar vėliau pavirsta neišspręsti konfliktai. Atrodytų, kad tai turėtų visi suprasti, tačiau pasaulis vėl nutyli.


Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Pasaulis/neissprestas-konfliktas-kaip-uzdelsto-veikimo-sprogmuo/220862
© Lietuvos žinios

Ieškoti archyve