Pamirštas Karabacho karas: „Netikėjau, kad kaimynai ateis mūsų žudyti“ (I dalis)

74 metų senolis, su kuriuo LŽ susitiko jo namuose Baku, pabėgėliams pastatytame mikrorajone, kadaise dirbo rusų kalbos mokytoju Zangelaro rajone, Armėnijos ir Irano pasienyje. Šiandien jo gimtinė yra dalis Armėnijos okupuotos Azerbaidžano teritorijos. Veik 400 tūkstančių pabėgėlio dalią patyrusių jo kraštiečių vis dar gyvena po laikinu stogu.

Kaip LŽ pasakojo savoje šalyje tremtiniu tapęs ponas Kubijevas, armėnų pajėgos jo rajoną apsupo 1993 metais. Gretimi rajonai jau buvo okupuoti, Zangelaro gyventojai buvo atkirsti nuo likusio Azerbaidžano. Tuometinis prezidentas Geidaras Alijevas susitarė su kaimyniniu Iranu, kad civiliai azerbaidžaniečiai galėtų per šios šalies teritoriją išeiti iš apsupties. Kelio ženklai Azerbaidžane rodo kryptis į okupuotus miestus, kurie nepasiekiami nei vienam azerbaidžaniečiui. „Neturėjome galimybės pasiimti jokio turto, džiaugėmės gyvi ištrūkę ir vaikus išgelbėję“, – pasakojo senolis, kurio vyresnysis sūnus tuo metu kovėsi fronte kitame rajone. LŽ pašnekovui pasisekė – 1993 metais nežuvo nei vienas iš jo artimųjų, tačiau draugų prarado. Dabar giminės galva, jo 4 vaikai ir 9 anūkai gyvena tame pačiame valstybės lėšomis pastatytame mikrorajone. „Anksčiau su armėnais sugyvenome draugiškai, kaip geri kaimynai. Niekada negalvojome ir netikėjome, kad kaimynai ateis mūsų žudyti“, – pasakojo senolis. Jis svarstė, „kodėl taip nutinka pasaulyje“, kad Azerbaidžane iki šiol sugyvena įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės, o Armėnija tapo praktiškai vienataute šalimi. Iš namų išvaryti milijonas žmonių Europoje neretai painiojamasi dėl to, kiek pabėgėlių iš viso yra Azerbaidžane, nes dažniausiai skaičiuojami tik Karabacho karo metu namus turėję palikti žmonės. Painiojamasi ir todėl, kad dažnai klaidingai galvojama, jog okupuotas tik Kalnų Karabachas, nors iš tiesų dar okupuota daugiau nei dvigubai už šią sritį didesnė Azerbaidžano teritorijos dalis. Tuo metu pabėgėlių antplūdis prasidėjo dar sovietmečiu – 1988–1992 metais į Azerbaidžaną plūstelėjo pirmoji 250 tūkstančių žmonių banga. Tai buvo iš Armėnijos teritorijos išginti azerbaidžaniečiai. Dar apie 700 tūkstančių pabėgėlių paliko savo namus, kai Armėnijos agresija atplėšė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir dar 7 gretimus Azerbaidžano rajonus. Be to, Baku priėmė apie 50 tūkstančių turkų meschetų pabėgėlių iš Uzbekistano. Atsižvelgiant į natūralų prieauglį, pabėgėlių skaičius Azerbaidžane išaugo iki 1,2 milijono. Seniai įvykusią agresiją pasaulis linkęs pamiršti, nes pasaulyje nuolat kyla vis nauji karai, tenka rūpintis vis naujais pabėgėliais. Azerbaidžaniečiai dėl to jaučia nuoskaudą – panašu, kad visiems patogiau pamiršti ir milijoną pabėgėlių ir priežastį, kodėl jiems teko bėgti iš gimtų namų. Be vilties surasti etninių valymų vykdytojus Raufas Mamedovas: lietuviai turėtų puikiai žinoti, kaip sunku patraukti atsakomybėn nusikaltėlį, kai jį slepia kita valstybė. Karabacho karo ir ankstesnių etninių valymų metu priversti bėgti azerbaidžaniečiai yra ne vienintelės agresijos aukos. Tūkstančiai žmonių vis dar laikomi dingusiais be žinios. Anot Azerbaidžano karinės prokuratūros (tiriančios nusikaltimus žmogiškumui karo metais) vadovo pavaduotojo Emilio Tagijevo ir Tyrimų skyriaus vadovo Raufo Mamedovo, karo belaisviais tapo apie 4000 azerbaidžaniečių, iš kurių tik pusantro tūkstančio grįžo į tėvynę. Apie likusiųjų likimą nieko nežinoma. Iš viso konflikto metu žuvo apie 20 tūkstančių azerbaidžaniečių. Azerbaidžano karinė prokuratūra tiria daugybę agresijos metu įvykdytų nusikaltimų nuo genocido iki belaisvių kankinimo. Tarp jų ir nacionaline tragedija tapusias Chodžali skerdynes. Šiame miestelyje 1992 metais armėnų kareiviai, remiami Rusijos motorizuotų pėstininkų, esą nužudė 613 gyventojų, tarp jų – 63 vaikus, 106 moteris ir 70 senolių. Azerbaidžaniečių teigimu, išžudytos 8 šeimos, o 1275 žmonės paimti į nelaisvę. Nustatyti 296 kaltinamieji, tačiau viltis, kad jie kada nors stos prieš teismą yra labai menka – kaip ir Lietuvai nepasiekiami kaltinamieji Sausio 13 arba Medininkų žudynių bylose, Armėnijoje gyvenantys įtariami etninių valymų vykdytojai žinoma nepasiekiami Azerbaidžano teisėsaugai. Glaudėsi kur papuolė „Dabar gyvenimas visai kitoks. 20 metų gyvenome bendrabutyje, kur net vandens ne visada turėjome“, – pasakojo iš Zangelaro kadaise pabėgęs mokytojas. Kaip LŽ sakė Pabėgėių reikalų komiteto vadovo pavaduotojas Fuadas Huseinvas, Azerbaidžane sunkiomis sąlygomis vis dar gyvena apie 400 tūkstančių pabėgėlių, laukiančių valstybės paramos. Pabėgėlių apgyvendinimo programa Azerbaidžane pradėta 2004 metais. Iki tol 1988–1993 metais iš savo namų išvyti žmonės neturėjo padoraus būsto. Sunkiausia padėtis buvo pirmaisiais metais, kai dar tik besikurianti valstybė neturėjo jėgų tinkamai aprūpinti pabėgėlius. Jų padėtis ėmė gerėti, kai Azerbaidžanas pradėjo skaičiuoti naftos nešamus pelnus. Pirmieji „naftos doleriai“ 2001 metais taip pat buvo skirti pabėgėlių gyvenimo sąlygoms gerinti. Baku pakraštyje apsigyvenę pabėgėliai, kaip ir likusieji tokį pat likimą patyrę žmonės, metų metais buvo priversti glaustis bet kur – palapinių miesteliuose, namais paverstuose vagonėliuose, rajonų mokyklose ir vaikų darželiuose – bet kokiose jiems užleistose patalpose. Paskutiniai pabėgėliai iš palapinių miestelių buvo iškelti 2007 metais. Su LŽ bendravusiieji pabėgėliai glaudėsi Baku Naftos ir chemijos pramonės akademijos bendrabutyje. Sąlygos neretai būdavo tokios, kad pabėgėliai azerbaidžaniečiai galėjo guostis tik stogu virš galvos ir neturėjo net elementariausių buitinių patogumų. Azerbaidžaniečiai džiaugiasi jau vien tuo, kad didžiulės socialinės krizės padėtyje pavyko išvengti priešpriešos tarp vietos gyventojų ir jų kaiminystę užplūdusių pabėgėlių. Kai kurie pastatai, kuriuose iki šiol glaudžiasi pabėgėliai tampa visai nebetinkami gyventi ir kelia pavojų žmonėms. Tokiais atvejais jų gyventojams teikiama pirmenybė gauti naują valstybinį būstą. Pabėgėlių gyvenimo sąlygas bandyta gerinti mokant pašalpas maistui įsigyti ir padengti bent dalį komunalinių išlaidų. Iki šių metų pradžio, dėl okupacijos darbą praradusiems biudžetininkams, pasak Fuado Huseinovo buvo skiriama vidutinio atlyginimo dydžio mėnesinė išmoka. Pabėgėliams – 96 gyvenvietės Fuadas Huseinovas: dėl nacionalinės valiuto kurso kritimo sumažėjo pabėgėlių apgyvendinimo programos finansavimas, tačiau statybos niekada nesustoja. Baku pakraštyje 2013 metais pabėgėliams pastatytame mikrorajone, kuriame lankėsi LŽ, gyvena 765 šeimos, daugiausiai iš armėnų okupuoto Zangelaro rajono. Čia pastatytas vaikų darželis, mokykla ir medicinos punktas. Daugelis čia gyvenančių žmonių susirado darbą Baku, daugiausiai biudžetinėse įstaigose – dirba mokyklose, sveikatos apsaugoje arba tarnauja policijoje ir kariuomenėje. Kai kurie užsiima smulkiais verslais. Beje, į kariuomenę tarnauti noriai ėjo pirmieji pabėgėliai, o dabar – jų vaikai, vis dar tikintys, kad turės proga su ginklu rankose atsikovoti prarastus namus. Daugiabučiuose, kurie iš primo žvilgsnio kokybe nenusileidžia naujos statybos namams Vilniuje, apgyvendintoms šeimos gyvenamasis plotas buvo skaičiuojamas pagal šeimos narių skaičių. Tarkime, dviejų asmenų šeimai skirtas maždaug 45 kvadratinių metrų vieno kambario butas. Šiuo metu visame Azerbaidžane yra 96 pabėgėliams skirti miesteliai, kuriuose įkurdinti apie ketvirtis milijono žmonių. Vieni įkurdinami specialiai jiems pastatytuose miestų mikrorajonuose, kitiems skiriami žemės sklypai ir pastatyti namai kaimo vietovėse. Būsto pabėgėliams statybų programa tęsiasi ir šiandien, tačiau konkrečių planų dėl to, kada juo bus aprūpinti visi, nėra. Pasak Fuado Huseinovo, 2015 metais dėl žemų naftos kainų maždaug per pusę kritus nacionalinės valiutos manato kursui, pabėgėlių apgyvendinimo programos finansavimo planus tenka įvertinti iš naujo. Vaikams pasakoja apie tikruosius namus Buvęs rusų kalbos mokytojas ponas Kubjevas savo anūkams gali tik pasakoti apie prarastos gimtinės gamtos grožį. Vaikai, kuriuos matėme pabėgėlių mikrorajone – jau trečia karta ir apie jų senelių arba tėvų prarastus namus žino tik iš pasakojimų. Pabėgėliai tuo labai rūpinasi ir apie prarastą tėviškę pasakoja ne tik namuose, bet ir vaikų darželyje ir mokykloje. „Pasakoju vaikams apie mūsų kraštą, apie tas vietas, kur gyvenome. Pasakoju apie gamtą, kalnus, miškus ir tris per mūsų rajoną tekėjusias upes“, – sakė senolis. Pasak Fuado Huseinovo, gauti žinių iš okupuotų teritorijų praktiškai neįmanoma, tačiau iš palydovinių nuotraukų matyti, kad buvusios azerbaidžaniečių gyvenvietės sugriautos, kai kurios – visiškai sulygintos su žeme. Į karo nusiaubtą kraštą niekas nenori keltis, todėl ten perkeliami armėnų pabėgėliai iš Sirijos, o azerbaidžaniečiams tenka pasakoti vaikams apie tai, ko šie nebepamatys net jei kada nors jiems ir pavyks sugrįžti į jų tėvų ir senelių namus. Kaip LŽ sakė ponas Kubijevas: „Niekada neprarandame vilties grįžti namo. Mūsų prezidentas pažadėjo, kad tai padarysime bet kokia kaina. Mes juo tikime, nes norime tuo tikėti“. Kitą reportažą iš ciklo „Pamirštas Karabacho karas“ portale lzinios.lt skaitykite trečiadienį 

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Pasaulis/pamirstas-karabacho-karas-netikejau-kad-kaimynai-ateis-musu-zudyti-i-dalis-/252705
© Lietuvos žinios